"Auginame širdeles"...

Sveikos... Nežinau ar gerai rašyti, kai esu pilna emocijų... Ir dar kokių – liūdnų. Šiandien Jūs iš manęs laukėte interviu ir prižadu, jis – bus. Bet šią akimirką nesinori nieko daryti, tik verkti ir pristatyti itin šaunius naminius gyvūnėlius – žiurkėnus.

Mano istorija. Šiandien atsikėlusi ryte pamačiau, kad mano šaunusis padauža mirė. Taip, mirė mano žiurkėnas.  Nugyvenęs tris metus,  jis paliko šį pasaulį.  Žiurkėno vardas buvo Kurmis. Kodėl toks keistas vardas? Nes jis labai mėgdavo raustis kraike. Dar prieš du mėnesius Kurmiukas buvo sveikut sveikutėlis, bet staiga jį aplankė įvairios ligos. Iš pradžių jam ant pilvo išaugo didelis guzas, kaip vėliau paaiškėjo - susikaupė pūliniai. Prieš savaitę jam stipriai užtino viena akis ir sulipo vokai. Po kelių dienų tas pats atsitiko kitai akytei.  Sekančią  dieną Kurmiukas pradėjo keistai šnarpšti. Nepaisant šių nemolonumų, jis stengėsi, stengiausi ir aš. Skambučiai veterinarams, įvairūs tirpalai. Tiesa, veterinarijos klinikų gydytojai  įtarė, kad mažylį užpuolė vežys, o šia liga sergančius gyvūnus retai pavyksta išgelbėti. Taip pat man buvo pasakyta, kad gydyti nebeapsimoka, nes jis jau buvo senas žiurkėnas. Svarbiausia jis gerai jautėsi – valgė daug, sportavo... Su šeima nusprendėme, kad tiesiog džiaugsimės kiekviena nauja diena kartu su juo. Džiaugiasi jis, džiaugiuosi ir aš. Deja, ketvirtadienį  žiurkėnui jau buvo blogai, labai blogai – iš pilvo bėgo pūliniai. Dažnai jį supuodavau ant rankų ir verkdavau. Tai taip žiauru. Juk miršta nekalta gyvybė, o labiausiai skaudu, kad nieko nebegali padaryti. Nepaisant viso skausmo, žiurkėnai man yra vieni iš mieliausi gyvūnų.

Kodėl kito žiurkėno nebebus?  Kurmis buvo trečiasis žiurkėnas mūsų namuose. Šią savaitę aš labai kentėjau, nebuvo noro net rašyti. Bet aš stengiausi, dariau šiai rubrikai interviu. Moku savo liūdesį užskleisti, tad mokykloje niekam nereikėjo aiškintis, kodėl esu liūdna. Aš esu jautri mergina, jautriai reguoju į viską, net skaitydama jūsų komentarus. Ašaros mano skruostais riedėjo itin dažnai ir visą tai matė Kurmis. Labiausiai liūdna dėl to, kad prie jo buvau laaaaabai prisirišusi ir tiesiog nežinau kaip elgtis toliau. Nusprendžiau tik vieną dalyką – kad ir kaip myliu žiurkėnus, daugiau aš jų nebeauginsiu. Tiesiog dažnos mirtys yra ne man. Negaliu žiūrėti žinių, negaliu pakęsti mirčių. To įrodimas – po antrojo žiurkėno Gusto mirties buvau paguldyta į Santariškių vaikų ligoninę. Tą patį penktadienį po daugybės spiegimų buvau išvežta tenais ir gulėjau visą savaitę. Kadangi rašau dienoraštį, turiu tų dienų jausmus. SKAUSMAS ir NEVILTIS. Viskas buvo taip banalu ir beprasimiška, vienu metu norėjosi mirti (ir tai aiškiai parašyta mano dienoraštyje). Šiandien buvo skausmo, buvo ir ašarų, bet tiesiog jau esu vyresnė ir sugebu tvardytis. Viską apgalvojus pasakiau sau – myliu, myliu, myliu jį. Tiesiog aš negaliu taip gyventi.

Kodėl verta turėti žiurkėną? – Pati jų nebeauginsiu, bet visoms merginoms tikrai šį gyvūnėlį rekomenduoju. Kodėl? :

·         Jie juokingi! – ar Jūs matėte kaip jie „prausiasi“? Ne? Tai išties linksmas reginys. Jie su savo trumputėm rankytėm pradeda trinti galvą, ausis... Su burnyte pasikaso. Tikrai praskaidrina nuotaiką šis vaizdelis ;);

·         Jie tokie gležni, silpni, mažučiai, mieli...Laikydama juos rankose, jautiesi kaip didvyrė, tikra geruolė padedanti šiems gyvūnams gyventi ir džiaugtis;

·         Užima mažai vietos ir yra nereiklūs. Jiems nereikia didelio narvo, jiems nereikia brangaus ėdalo (žinoma, jis džiaugsis jei jam tokį duosi)... Jiems tereikia tavęs ir šilumos;

·         Mažos išlaidos – jei tavo tėvai nori, kad gyvunėliu rūpintumeisi pati, augink žiurkėną. Pradžiai nupirkti narvą, ratelį, slėptuvę ir gertuvę. Reikės apie 100 Lt. Kai visas reikiamas žiurkėnui reikmes turėsi  (žinomą ir patį žiurkėną),  tau teliks kiekvieną mėnesį nuspirkti maisto ir kraiko. Tuo labiau, kad jam tinka ne tik sausas ėdalas, gali laisvai iš šaldytuvo duoti jam sūrio, salotos lapą... Nuolatinė priežiūra per menesį kainuos apie dešimt litų;

·         Lengvai prisiriša – jei nuo pat vaikystės tu jį pratinsi prie rankų ir savęs, jis labai greitai prisiriš. O nėra nieko kito pasaulyje geriau, kai tave myli labai karštai;

·         Išsikalbėti taip lengva – kartais nesinori kalbėti net su mama arba draugais. Tiesiog norisi visus išgyvenimus pasilikti sau... Bet vis dėl to, visada palengvėja  kai kam nors išsipasakoji... Žiurkėnas – tavo paslapčių tikrai neišduos.

Šiam kartui tiek, atia ;)

P.S. Jei manote, kad šį straipsnį rašiau, norėdama sulaukti jūsų užuojautų (nors jos tikrai nepakenktų) – klystate... Tiesiog norėjau palikti savo žiurkėno atminimą ir parodyti kokie tai šaunūs gyvūnai... Tad ačiū, kad skaitėt. O interviu apie gyvūnus bus jau greitai :]

                                                                                                                             Simona A... ;)